kuolinis

1 kuõlinis, -ė adj. (1) BŽ205, kuolìnis (2) → kuolas 1: Ėmė ir pakirto kuolinę pušaitę (kuolo storio) Ss. Turėjo kuõlinį rulį (volą su kuolais) Ėr. Kuolìnė tvora (palisadas) KII103. Kaip jis jaunas buvęs …, turėjęs tokią kuolinę gumbuotą lazdą BsMtII65. | Suieškok kuõlinę (storąją) adatą – pavalkus taisysiu Ktk. Maišus siuva tik kuõlinėm adatom Vdš. Kuolinę adatą dar vadina vyžine Ds.